“Atšilimo laikotarpiu” – šešiasdešimtųjų metų pabaigoje – Antano Sutkaus ir jo kolegų Aleksandro Macijausko, Algimanto Kunčiaus fotografijos padarė lemiamą poveikį visai buvusios Tarybų Sąjungos meninei fotografijai. Į jų paveikslus grįžo kasdieniškas gyvenimas su kasdieniškais rūpesčiais. Jau pati aplinkybė, kad viešai buvo abejojama dėl abejotinos pažangos, kad buvo atskleista elementaraus gerbūvio stoka, reiškė didelę drąsą. Politinis turinys buvo reflektuojamas netiesiogiai, bet įtaigiai, ir to meto visuomenė suvokė šią kalbą. Rupi tiesa jai buvo socialiai kritiška alegorija.

Šiandien mums to meto fotografijos įdomios ir dėl kitų priežasčių. Ypač daugiasluoksniška interpretacijų galimybėmis yra šio judėjimo pradininko Antano Sutkaus kūryba.

Gimtinė Sutkui – ne Puseno ‘Niekieno Kraštas”, o konkrečios vietovės su konkrečiais gyventojais. Jam svarbu: kas? kur? kada? Tik iš konkretumo formuluojamos bendresnės vertybės, ir jos šiam menininkui neatsiejamos nuo identiškumo paieškų.

“Basų kojų nostalgija” – ne tik fotografijų ciklai, bet ir autoriaus biografija, kurioje dėmesys sutelktas ne į save, o į susitikimus su kitais žmonėmis. Savo gyvenimo istoriją fotografas pasakoja per daugybės kitų žmonių gyvenimo istorijas.

Sutkus – nepailstantis stebėtojas, bandantis išsaugoti “praeinantį pasaulį”. Išėjo tokie žmonės, kokius matom fotografijose, o su jais – ir jų gyvenimo būdas. Nebėra tokių miestelių, kaimų, sodybų ir daržų. Viskas šiandien kitaip. Keliasdešimt metų Sutkus dokumentavo tai, kas pasikeičia to paties krašto žmonių kartose. Jis išsaugojo išnykstančios praeities pėdsakus, naudodamas fotografiją kaip atminties meną. Kartu fotografijos – tai ne pedantiška kronika ar etnografinė registracija. Neteisdamas ir negindamas, nedemaskuodamas ir negirdamas, Sutkus pasakoja tai, ką išgyveno ir patyrė pats. Jis nėra pasyvus stebėtojas - greičiau dalyvis. Sutkaus fotografijų vaizdai išsaugo “praeinančio pasaulio” syvus. Jie atrodo kupini šnekos ir kvapų. Tai ne inscenizuota, bet ir ne reportažinė fotografija. Užfiksuodamas lemiamą akimirką, Sukus studijuoja ir analizuoja charakterį ar reiškinį. Jis gali ir pralinksminti, ir sugraudinti. Paprastų žmonių gyvenimo kasdienybėje jis ieško būties prasmės. Čia nerasim egzistencijos absurdiškumo pojūčio. Sunkus, bet sodrus gyvenimas formuoja ryškius Sutkų traukiančius charakterius. Fotografas turi išskirtinį portretisto talentą. Net masinėse scenose jis neatsisako koncentracijos į individą. Fotografavimo aktas jam – žmogaus pažinimo procesas. Modelis visada žvelgia tiesiai į objektyvą. Tačiau jo atvirumas išsaugo paslaptingumą. Žmogaus būdą, praeitį Sutkus atskleidžia be grotesko ar pataikavimo, jis net nuspėja tokius savo herojų sugebėjimus, kuriems nebuvo galimybių realizuotis. Tai nevienaplaniai charakteriai.

Sutkaus fotografijose nerasim polinkio į efektingus rakursus, šviesos ir šešėlio dramatizmą, abstrakciją ar koliažus. Jis – grynos, nemanipuliuotos fotografijos meistras. Sustabdytai akimirkai jis suteikia gilumo ir simboliškumo, atsisakydamas bet kokių teatrališkų ar abstrahuojančių būdų. Jo priemonės – gyvenimiška patirtis, smalsumas ir virtuoziška profesionalumo koncentracija.

Atrodo, Sutkus tiki ir įtikina mus, kad žmogaus esmė sutampa su atvaizdu, ir ją galima perteikti fotografijoje.

 

Raminta Jurėnaitė

Iš katalogo “Basų kojų nostalgija”